Mes visada pasiruošę nuotykiams – o jūs? 

Žaliąjame regione, kiekvienas žingsnis kviečia nuotykiui.

Atrask Žaliąjį regioną

Tauragės rajonas

Tauragės miesto istorija


Tauragės turizmo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Tauragės naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomenės aktualijas, apgyvendinimo, būsimų renginių bei lankytinų vietų sąrašus.



Tauragės turizmo informacijos centras

Atraskite ikoniškas vietas, gilinkitės į įdomius muziejus ir stebėkite įspūdingus architektūrinius stebuklus. Kiekviena vietovė siūlo unikalų žvilgsnį į Tauragės istoriją ir kultūrą.

Pagramančio apžvalgos bokštas – viena įspūdingiausių vietų Pagramančio regioninis parkas teritorijoje. Tai taškas, iš kurio atsiveria platus Akmenos ir Jūros slėnių kraštovaizdis, leidžiantis suvokti visą šio regiono mastelį ir reljefo grožį., Pakilus į bokšto viršų, prieš akis išsiskleidžia vingiuojančios upės, žaliuojantys miškai ir slėnio linijos. Galima manyti, kad būtent iš čia geriausiai matyti, kaip vanduo per šimtmečius formavo šį kraštą – išraižė šlaitus, sukūrė atodangas ir pievų plotus. Skirtingais metų laikais panorama keičiasi: vasarą čia dominuoja sodri žaluma, rudenį – spalvų mozaika, žiemą išryškėja reljefo kontūrai., Medinės konstrukcijos bokštas harmoningai įsilieja į aplinką, o įrengta apžvalgos aikštelė leidžia saugiai pasimėgauti vaizdais ir stabtelėti ilgesniam laikui., Lankytojų centras – pažinties pradžia, Visai šalia bokšto, Ringių kaime, įsikūręs Pagramančio regioninio parko lankytojų centras – puiki vieta pradėti arba užbaigti pažintį su parku., Medinį dvarą primenantis pastatas įkurtas strategiškai – iš jo kiemo laiptais galima nusileisti tiesiai prie Jūros ir Akmenos santakos. Čia dvi upės susijungia į vieną tėkmę, o prieš akis atsiveria slėnio panorama. Tai simbolinė vieta, kur prasideda daugelis maršrutų ir įspūdžių., Centro viduje įrengta moderni ekspozicija „Almančios rėvos“, supažindinanti su regiono gamta, gyvūnija, kultūros paveldu ir žmogaus santykiu su šiuo kraštu. Ekspozicija ne tik informuoja – ji sužadina smalsumą ir kviečia viską pamatyti gyvai., Aplankius lankytojų centrą ir užkopus į apžvalgos bokštą, Pagramančio kraštovaizdis atsiskleidžia iš dviejų perspektyvų – pažintinės ir panoraminės. Tai puikus maršrutas tiek trumpai išvykai iš Tauragė, tiek visos dienos kelionei po regioninį parką.

2023 metų vasarą atidarytas Akmenos ir Jūros upių apžvalgos bokštas tapo tikru traukos objektu Tauragės rajone.

Tauragė | Lankytinos vietos | Architektūra | Akmenos ir Jūros upių apžvalgos bokštas 

Akmenos ir Jūros upių apžvalgos bokštas

Tarpukario Tauragėje mažesni muziejai buvo įkurti mokymo įstaigose: Mokytojų seminarijoje ir Aukštesniojoje komercijos mokykloje. Pokario metais mokytojai ir kultūros darbuotojai toliau rinko istorinę ir kraštotyrinę medžiagą, tautosaką, skatino mokinius pažinti tėvynę. Nuo 1984 m. dviejuose Tauragės pilies bokštuose veikė miesto pramonę ir sovietinius karius šlovinančios ekspozicijos. „Santakos“ muziejus veikia nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. Tuo metu muziejininkai tarėsi su mokyklų ir organizacijų vadovais dėl muziejėlių fondų perdavimo. Gauti eksponatai sudarė rinkinių pradžią. Dabar muziejaus kolekcijoje yra daugiau nei 20 000 eksponatų., Šiuo metu Tauragės krašto muziejų „Santaka“ sudaro archeologijos, istorijos, etnografijos, gamtos ekspozicijos, fotogalerija, pilies menės, naujovių kupinas „Amžių bokštas“, Antano Bagdono tautodailės darbų ekspozicija, edukacijų salėje taip pat pristatomos parodos. Skaudvilės krašto muziejus, Alfonso Čepausko dailės galerija, Tremties ir rezistencijos muziejus, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras yra muziejaus padaliniai.

Tarpukario Tauragėje mažesni muziejai buvo įkurti mokymo įstaigose: Mokytojų seminarijoje ir Aukštesniojoje komercijos mokykloje.

Tauragė | Lankytinos vietos | Muziejai | Tauragės krašto muziejus „Santaka“ 

Tauragės krašto muziejus „Santaka“

1915 m.  Buvo atstatyta Lauksargių geležinkelio stotis, kuri tuomet buvo didelės strateginės reikšmės objektas. Kalbant apie patį stoties pastatą, galima sakyti, kad didžiuliai arkiniai pastato langai, sunkios medinės dviejų sandėlių durys atrodo įspūdingai. Pagrindiniame stoties pastate buvo laukimo salė, o kituose pastatuose prižiūrėtojų butai.  Dabar raudonų plytų pastatas, yra saugomas objektas.

1915 m. Buvo atstatyta Lauksargių geležinkelio stotis, kuri tuomet buvo didelės strateginės reikšmės objektas.

Tauragė | Lankytinos vietos | Architektūra | Lauksargių geležinkelio stotis 



1915 m.  Buvo atstatyta Lauksargių geležinkelio stotis, kuri tuomet buvo didelės strateginės reikšmės objektas. 



Lauksargių geležinkelio stotis

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia – miesto istorijos ir tikėjimo ženklas, Pačioje Tauragės širdyje, Bažnyčių gatvės gale, stovi viena svarbiausių miesto sakralinių vietų – Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia. Tai ne tik maldos namai, bet ir gyvas miesto istorijos simbolis, lydėjęs tauragiškius per skirtingus laikotarpius – nuo senųjų parapijos ištakų iki šių dienų., Ši bažnyčia įsikūrusi ypatingoje vietoje – Bažnyčių gatvėjes gale (adresu Stotes g.1) , kurios pavadinimas Lietuvoje yra vienintelis. Gatvė taip pavadinta ne atsitiktinai: joje stovi dviejų konfesijų maldos namai – katalikų Švč. Trejybės bažnyčia ir Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia. Šis faktas atspindi Tauragės istorinę toleranciją ir skirtingų bendruomenių sugyvenimą., Bažnyčių gatvė – tai ir Tauragės senamiesčio dalis. Čia juntama ramesnė miesto dvasia, išlaikytas istorinis charakteris, o pats pasivaikščiojimas šia gatve tampa maža pažintine kelione., Švč. Trejybės bažnyčia išsiskiria santūria, bet monumentalia architektūra. Aukšti bokštai ir vertikalios linijos suteikia pastatui iškilmingumo, o viduje tvyranti šviesa ir erdvė kuria ramybės pojūtį. Net jei į Tauragę atvykstate trumpam, ši vieta leidžia sustoti, pabūti tyloje ir pajusti miesto gilumą., Dar vienas šios vietos privalumas – jos artumas gamtai. Vos keli žingsniai nuo bažnyčios, ir galite leistis į pasivaikščiojimą Jūros upės pakrante. Upės takai suteikia galimybę pratęsti maršrutą žaliąja miesto dalimi – nuo senamiesčio iki ramios upės tėkmės., Aplankyti Švč. Trejybės bažnyčią verta ne tik tikintiesiems. Tai vieta, kur susitinka istorija, architektūra, bendruomenės dvasia ir gamtos artumas. Čia geriausiai atsiskleidžia Tauragės unikalumas – miestas, kuriame skirtingos tradicijos ir ramus gyvenimo ritmas darniai sugyvena vienoje erdvėje.


Pirmoji bažnyčia Tauragėje pastatyta 1507 m. Prie jos įkurta mokykla (antroji Žemaitijoje).

Tauragė | Lankytinos vietos | Architektūra | Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia 


Pirmoji bažnyčia Tauragėje pastatyta 1507 m. Prie jos įkurta mokykla (antroji Žemaitijoje). 



Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia

1933 metais pastatytas pastatas (vėliau praplėstas) stovi senosiose Tauragės kapinėse. Prieš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą, cerkvėje gausiai lankėsi tikintieji iš kaimyninės Kaliningrado srities. Po Nepriklausomybės į pamaldas atvyksta gerokai mažiau žmonių.


1933 metais pastatytas pastatas (vėliau praplėstas) stovi senosiose Tauragės kapinėse.

Tauragė | Lankytinos vietos | Architektūra | Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eusta...


1933 metais pastatytas pastatas (vėliau praplėstas) stovi senosiose Tauragės kapinėse. 


Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus cerkvė

Prieš karą Kreivėnų kaime veikė du vėjo malūnai, kadangi šios apylinkės itin vėjuotos malūnai pastatyti ne be priežasties. Vykstant Tauragės-Tilžės plentu, link Pagėgių dešinėje pusėje, matyti vieno iš jų, deja, jau tuščias plytinis pastatėlis. Po kepuriniu plytiniu malūnu buvo įrengtos dvi angos, į kurias būdavo galima įvažiuoti vežimu su grūdais, o išvažiuoti jau su sumaltais miltais. Tad Tauragė gali pasigirti vieninteliu tokiu vėjo malūnu išlikusiu Lietuvoje.


Prieš karą Kreivėnų kaime veikė du vėjo malūnai, kadangi šios apylinkės itin vėjuotos malūnai pastatyti ne be priežasties.

Tauragė | Lankytinos vietos | Architektūra | Kreivėnų malūnas 

Prieš karą Kreivėnų kaime veikė du vėjo malūnai, kadangi šios apylinkės itin vėjuotos malūnai pastatyti ne be priežasties.


Kreivėnų malūnas

Pelkė susiformavusi prieledyninių marių vietoje poledynmetyje ir holoceno pradžioje tebetelkšojusio ežero guolyje. Durpių sluoksnio storis 3–4 metrai. Pelkės centrinė dalis iškilusi 60 m virš jūros lygio. Yra kemsų (pakilių vietų) ir duburių (įdubusių plotų, jų paviršiuje žliugsi vanduo); aukščių skirtumas 0,3–0,6 metro. Duburių ilgis 2–10 m, plotis – 3 metrai. Plynosios pakraščiuose auga paprastoji nendrė, kupstinis švylys, viksvos, paprastoji melvenė, pelkinis gailis, tekšė, iš medžių vyrauja paprastoji pušis, arčiau pelkės centro – paprastoji spanguolė, magelaninis kiminas, kupstinis švylys, juodoji varnauogė, viržis, apskritalapė ir ilgalapė saulašarės, vaivoras, kupstinė kūlingė (įrašyta į Raudonąją knygą), žemaūgės pušaitės, karpotieji beržai. Pelkėje gyvena tetervinai, peri plėšriosios medšarkės, dirviniai sėjikai, gervės. Yra briedžių. Iš pelkės išteka Alanga, Krančia ir Vynija., Įrengtas (2003, 2019 atnaujintas) Plynosios pažintinis takas (ilgis 1,6 kilometro).

Plynoji – aukštapelkė Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, Tyrelio miške, Pagramančio regioniniame parke. Plotas 357 hektarai.

Tauragė | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Plynoji aukštapelkė 

Plynoji – aukštapelkė Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, Tyrelio miške, Pagramančio regioniniame parke. Plotas 357 hektarai.

Plynoji aukštapelkė

Lankytinos vietos

Tauragės turizmo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Tauragės naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomenės aktuali...

Rajonai | Tauragės rajonas

Pagėgių rajonas

Pagėgių miesto istorija


Pagėgių turizmo ir verslo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Pagėgių naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomenės aktualijas, apgyvendinimo, būsimų renginių, maršrutų bei lankytinų vietų sąrašus.



Pagėgių turizmo ir verslo informacijos centras

Atraskite ikoniškas vietas, gilinkitės į įdomius muziejus ir stebėkite įspūdingus architektūrinius stebuklus. Kiekviena vietovė siūlo unikalų žvilgsnį į Pagėgių istoriją ir kultūrą.


Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia – veikianti evangelikų liuteronų bažnyčia Žukuose, Pagėgių savivaldybėje, už 7 km į rytus nuo Vilkyškių.



Pagėgiai | Lankytinos vietos | Architektūra | Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia 

Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia


Algimantas Viktoras Mackus (1932-1964 m.) buvo pokario kartos išeivijos mąstytojas, palikęs gausius savo poezijos ir kūrybos klodus, giliai ir nepaviršutiniškai savo kūryboje kėlęs svarbius egzistencinius klausimus. Poetas gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose. Vokiečiams okupavus Pagėgius, išvyko į Tauragę, vėliau – į Karaliaučių, dar vėliau – į Berlyną. 1949 m. išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje. Čia jis dirbo radijo stotyje kartu su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi. Dalyvavo „Santaros – Šviesos“ federacijos veikloje, buvo jos valdybos narys. Išleido eilėraščių rinkinį „Elegijos“ (1950) Algimanto Pagėgis slapyvardžiu. Aktyviai užsiėmė knygų leidyba, kūrė, rašė kritiką, išleido 4 poezijos rinkinius. 1964 m. gruodžio 27 d. žuvo autoavarijoje., 
Nuo 2002 m. Pagėgių vidurinėje mokykloje pradėjo veikti pagėgiškio poeto Algimanto Mackaus muziejus. 2008 m. birželio 12 d. Pagėgių savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-348 Pagėgių vidurinės mokyklos bazėje įsteigta gimnazija ir jai suteiktas Algimanto Mackaus vardas. Muziejuje eksponuojami ir originalūs poeto rankraščiai, signalinis rinkinio ,,Jo yra žemė“ egzempliorius su paties poeto ranka įrašytais taisymais. Muziejuje yra saugomos šios Algimanto Mackaus dokumentų kopijos: gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad poetas gimė Pagėgiuose, pažymių knygelė, poeto pieštas atvirukas, literatūros užrašai, jo šeimos ir artimųjų originalios nuotraukos ir kopijos, kurių daugumą muziejui padovanojo poeto mama Marcelė Gailytė-Mackienė.



Algimantas Viktoras Mackus (1932-1964 m.) buvo pokario kartos išeivijos mąstytojas,.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Muziejai | Poeto Algimanto Mackaus muziejus Pagėgiuose 


Algimantas Viktoras Mackus (1932-1964 m.) buvo pokario kartos išeivijos mąstytojas,.



Poeto Algimanto Mackaus muziejus Pagėgiuose

Piktupėnų kaime yra dvi neveikiančios liuteronų evangelikų kapinės, kurios išsidėsčiusios ir nutolusios viena nuo kitos apie 300 metrų atstumu. Piktupėnų parapijos medinė bažnyčia, kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio įsaku, 1574 metais pastatyta ant kalvos, šalia evangelikų liuteronų kapinių. 1656 metais, Lenkijos-Švedijos karo metu, lenkų kariuomenė sudegino Piktupėnų medinę bažnyčią. 1744 metais Piktupėnuose iš lauko akmenų ir plytų pastatyta didinga mūrinė bažnyčia – ji pastatyta kitoje Piktupėnų kaimo vietoje, kur dabar yra senosios nebeveikiančios evangelikų liuteronų kapinės. Piktupėnų mūrinė bažnyčia sugriauta 1945 metais, kai traukėsi vokiečių armija. Piktupėnų evangelikų liuteronų kapinėse yra išlikę tik keli apgriauti antkapiai. Piktupėnų parapijoje 1792–1891 metais kunigo pareigas ėjo Kristupas Danielius Hazenšteinas (vok. , Christoph Daniel Hassenstein, ), kuris palaidotas šiose kapinėse. Kapavietė neaptikta. Traukiantis Prancūzijos armijai, o Rusijai – puolant, 1812 metais gruodžio 26 dieną žuvo narsumu garsėjęs rotmistras Albertas Ernstas fon Manšteinas (vok. , Albert Ernst, von Mannstein, ), kuris buvo palaidotas Piktupėnų senosiose evangelikų liuteronų kapinėse, šalia Piktupėnų bažnyčios sienos. Mūšiai vyko šalia Piktupėnų. 2002 metais Klaipėdos karybos istorijos klubo rūpesčiu pastatytas paminklinis akmuo, žymintis apytikrę lietuvių dragūnų pulko rotmistro Alberto Ernsto fon Manšteino kapo vietą. Sovietmečiu kapinės labai nukentėjo, antkapiai išvežti ir panaudoti statant ūkinių pastatų pamatus. Dėka parapijiečių šios kapininės šiuo metu yra tvarkomos.

Piktupėnų kaime yra dvi neveikiančios liuteronų evangelikų kapinės, kurios išsidėsčiusios ir nutolusios viena nuo kitos apie 300 metrų atstumu.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Istoriniai paminklai | Piktupėnų senosios evangelikų liuteronų kap...

Piktupėnų kaime yra dvi neveikiančios liuteronų evangelikų kapinės, kurios išsidėsčiusios ir nutolusios viena nuo kitos apie 300 metrų atstumu. 

Piktupėnų senosios evangelikų liuteronų kapinės

Karalienės Luizės tiltas – automobilių kelio tiltas per Nemuną Lietuvos ir Rusijos pasienyje tarp Panemunės ir Tilžės miestų. Ilgis – 416,3 m. Pavadintas Prūsijos karalienės Luizės vardu. Priklauso Rusijos Federacijai.

Karalienės Luizės tiltas – automobilių kelio tiltas per Nemuną Lietuvos ir Rusijos pasienyje tarp Panemunės ir Tilžės miestų.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Architektūra | Karalienės Luizės tiltas Panemunėje 

Karalienės Luizės tiltas – automobilių kelio tiltas per Nemuną Lietuvos ir Rusijos pasienyje tarp Panemunės ir Tilžės miestų. 


Karalienės Luizės tiltas Panemunėje

Rambyno regioninio parko informacinis lankytojų centras.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Rambyno regioninio parko lankytojų centras 

Rambyno regioninio parko lankytojų centras

Karo belaisvių stovykla "Oflager-53" veikė 1941-1942 metais,  tai buvo viena žiauriausių stovyklų Klaipėdos krašte. Čia, įvairiu laiku, lauko sąlygomis buvo laikoma apie 24 000 žmonių. Tikslus skaičius čia kalėjusių ir žuvusių belaisvių nėra nustatytas, bet manoma, kad žuvusių galėjo būti apie 10 000., Nors buvusioje Pagėgių karo belaisvių stovyklos teritorijoje nėra išlikusio nė vieno pastato, bet nepaisant to1993 metų liepos 1d. buvusi lagerio vieta įtraukta į LR kultūros vertybių registrą. O 2005m. gegužės 8d. atidengtas juodo granito monolitas su Stasio Krasausko graviūra"Amžinai gyvi", skirta 1941-1945 m. fašizmo aukoms atminti. Paminklą atidengė tuometis Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas.

Karo belaisvių stovykla "Oflager-53" veikė 1941-1942 metais, tai buvo viena žiauriausių stovyklų Klaipėdos krašte.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Istoriniai paminklai | Paminklas "Oflager-53" 

Karo belaisvių stovykla "Oflager-53" veikė 1941-1942 metais,  tai buvo viena žiauriausių stovyklų Klaipėdos krašte. 



Paminklas "Oflager-53"

Rambyno kalnas -tai garsi senoji šventvietė. Garbingiausia Mažosios Lietuvos vieta, kuri ilgus šintmečius buvo dvasinis baltų (skalvių genties) centras. Rambyno kalne senoji šventvietė buvusi net  iki 1811 metų. Sunaikinus šventąjį aukų  akmenį kraštą pradėjo persekioti nelaimės, o pats kalnas net tris kartus griuvo. Šventoji kalno vieta nugriuvo 1835 metais.Mūsų dienomis Rambynas ne tik šventvietė, bet ir  vienintelė vieta Lietuvoje iš kur  taip plačiai atsiveria vaizdai į Ragainę, į Tilžę, kur Mažvydo vaikščioti takai, kur suskambę Vydūno choro balsai, atplaukiantys Nemunu iš jo miesto - Tilžės, į jo žemę-Rambyną. Čia atsiveria kerintis vaizdas į Nemuno vingį, į Merguvos ir Nemuno santaką. Kiekvienam atvykusiam Rambynas nori priminti išnykusias baltų gentis, kovas už lietuvišką žodį ir raštą.,  Rambyno kalną ypač išgarsino Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamas Martynas Jankus, Vydūnas ir kiti Mažosios Lietuvos kultūrininkai. Tautinio atgimimo metais pradėtos rengti Joninių šventės. Minint 115-ąsias Joninių ant Rambyno kalno metines, buvo pastatytas modernus, gilią istorinę prasmę turintis aukuras. Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras simbolizuoja baltų dievų trejybę – Patrimpą, Perkūną, Patulą., Pagėgių savivaldybės kultūros centras kasmet, birželio 23 d., organizuoja tradicinę Joninių šventę ant Rambyno kalno „Tradicijų pynė pagal Vydūną“.  

Rambyno kalnas -tai garsi senoji šventvietė, Garbingiausia Mažosios Lietuvos vieta.

Pagėgiai | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Rambyno alkakalnis 

Rambyno alkakalnis

Pagėgių turizmo ir verslo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Pagėgių naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomenės...

Rajonai | Pagėgių rajonas

Jurbarko rajonas

Jurbarko miesto istorija


Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Jurbarko naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomenės aktualijas, apgyvendinimo, būsimų renginių, maršrutų bei lankytinų vietų sąrašus.



Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras

Atraskite ikoniškas vietas, gilinkitės į įdomius muziejus ir stebėkite įspūdingus architektūrinius stebuklus. Kiekviena vietovė siūlo unikalų žvilgsnį į Jurbarko istoriją ir kultūrą.

Darbo laikas:, III-VII  10.00 – 18.00, Panemunės pilis – tai muziejus, galerija, parkas, meno ir dizaino krautuvė bei knygynėlis, bendruomenės turgus, viešbutis, restoranas, o taip pat menininkams, ir visiems jiems prijaučiantiems, atviras praktikų ir poilsio centras įsikūręs greta esančiame buvusiame Saleziečių vienuolyne (hostelio tipo apgyvendinimas)., Pilies muziejuje veikia Žemaitijos kunigaikštystės valdytojų reprezentacinių apartamentų interjerų ekspozicija, kurios išskirtinė vertė – klasicistinė sienų tapyba. Taip yra eksponuojama vienintelė Lietuvoje išlikusi ir restauruota XVIII a. dvaro virtuvė. Pilies parku ir Panemunių regioninio parko panorama kviečiame pasigrožėti užlipus į 7 aukštų pilies bokštą. Istorinėse erdvėse taip pat veikia meno galerija, kurioje pristatomi Vilniaus dailės akademijos bendruomenės šiuolaikinio meno kūriniai. Giliau pasinerti į dvarų paveldą ir meną leis edukacijos pritaikytos skirtingoms amžiaus grupėms. , Telefonas, : , (8 447) 41 729, El. paštas, : , panemunespilis@gmail.com

Panemunės pilis – tai muziejus, galerija, parkas, meno ir dizaino krautuvė bei knygynėlis, bendruomenės turgus, viešbutis, restoranas.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Muziejai | Panemunės pilis 

Panemunės pilis

Šalia kelio Jurbarkas – Kaunas, stūkso aukštas Kartupėnų piliakalnis. Dalis istorikų šį piliakalnį sieja su Bisenės pilimi. Bisenės pilis žinoma kaip pirmoji lietuvių pilis, patyrusi Kryžiuočių ordino agresiją. P. Dusburgietis, prūsų metraštininkas, smulkiai fiksavęs Kryžiaus karų laikotarpį, mini, jog 1283 m. prūsų ordino magistras Gerhardas von Quertas perėjo ledu Nemuną ir užpuolė lietuvių pilį. Vieni pilėnai buvo paimti į nelaisvę, kiti išžudyti, o pilį sudegino užpuolę ją sargybos keitimosi metu 1316 m. balandžio 4 d.

Šalia kelio Jurbarkas – Kaunas, stūkso aukštas Kartupėnų piliakalnis.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Kartupėnų piliakalnis 

Šalia kelio Jurbarkas – Kaunas, stūkso aukštas Kartupėnų piliakalnis. 

Kartupėnų piliakalnis


Mūrinė neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1903 m. klebono Kazimiero Žekevičiaus (1840–1926) pastangomis. Jis ir palaidotas bažnyčios šventoriuje. Ankstesnės bažnyčios (pirmoji pastatyta 1523 m.) stovėjo Nemuno slėnyje. Iš jos išlikęs senas, 1632 m. H. Bedekerio išlietas varpas. Kažkada įskilęs, todėl nebenaudojamas. Jį galima apžiūrėti užėjus į bažnyčios vidų. Varpas pastatytas bažnyčios kampe.



Mūrinė neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1903 m. klebono Kazimiero Žekevičiaus (1840–1926) pastangomis.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Architektūra | Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčia 


Mūrinė neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1903 m. klebono Kazimiero Žekevičiaus (1840–1926) pastangomis. 



Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčia

Darbo laikas:, I-IV 9-17 val., V-VII 9-20 val., Kitu laiku priima grupes (nuo 20 asmenų) iš anksto susitarus. Tel. 8686 59090., Raudonės pilies istorija  , informaciniame video., XVI–XVII a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija, pilys įgavo naują paskirtį – pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose tik dekoro elementais tapusios šaudymo angos priminė ankstesnių gynybinių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pab. šioje vietoje prūsų kilmės didikas Krišpinas Kiršenšteinas pastatė renesansinio stiliaus rezidenciją, kuri savo aukso amžių išgyveno valdant statytojo anūkui, LDK iždo valdytojui ir sekretoriui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Ilgą laiką pilis priklausė garsiai Platono Zubovo giminei. Paskutinysis pilies šeimininkas buvo portugalas Ferio de Castro. Pilis labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiams traukiantis buvo susprogdintas pilies bokštas. Po karo rezidencija restauruota. Atstatytas 33,5 m aukščio pilies bokštas, iš kurio turistams atsiveria nepakartojami Raudonės apylinkių vaizdai., Daugiau informacijos , informaciniame video, Telefonas, : , +37068659090

XVI a. pab. šioje vietoje prūsų kilmės didikas Krišpinas Kiršenšteinas pastatė renesansinio stiliaus rezidenciją.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Architektūra | Raudonės pilis 


 XVI a. pab. šioje vietoje prūsų kilmės didikas Krišpinas Kiršenšteinas pastatė renesansinio stiliaus rezidenciją.



Raudonės pilis

Jurbarko dvaras yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje. Čia, gražiame parke, ant kairiojo Mituvos kranto kunigaikštis Vasilčikovas pastatė stilingus rūmus, praplėtė parką ir visą jį aptvėrė raudonų plytų mūro tvora. Netoli pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami flygeliai (sparnai). Pietiniame flygelyje gyvendavo kunigaikščių tarnai, čia seniau galėjo būti ir dvaro raštinė. Šiaurinis flygelis buvo ištaigingai įruoštas ir skirtas kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Netoli šiaurinio flygelio, šiaurės rytų pusėje buvo pastatyta nedidelė, bet gana puošni mūrinė cerkvė., Buvęs dvaro parkas įkurtas XIX a. viduryje. Parkas driekiasi siaura juosta Mituvos kairiajame krante ir lengvai pasiekiamas tilteliu, esančiu šalia švenčių estrados. Parko teritorija užima apie 9 ha. teritorijos ir yra mišraus išplanavimo. Centrinėje dalyje įrengtas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Parko medelynus sudaro vietiniai klevai, liepos ir beržai su ąžuolų ir skroblų priemaiša. Alėjose auga europiniai maumedžiai ir juodosios pušys. Pagrindinė alėja jungia klasicistinio stiliaus rūmus su buvusiais puošniais dekoratyviniais vartais. Pro juos buvo patenkama į miestelio gatvę. Antrieji vartai – šiaurės rytų dalyje. Iš šiaurės ir rytų dvaro sodybos parką riboja Jurbarko miestas, iš pietų – gyvenamieji rajonai, o vakarinėje dalyje vyrauja banguotas reljefas, Mituvos upė su savo slėniu.

Jurbarko dvaras yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Jurbarko dvaro parkas 

Jurbarko dvaras yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje. 

Jurbarko dvaro parkas

Dešiniajame Nemuno upės krante, Nemuno ir Gystaus upelio santakoje, išlikusios dvi kalvelės, žmonių vadinamos Pilaitėmis. Ant šių kalvelių ir stovėjo  Kryžiuočių ordino Bajerburgo pilis., Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Bajerburgas turėjo tapti užkariautų Lietuvos žemių sostine. Archeologiniai radiniai – 900 strėlių antgalių, akmeniniai sviediniai, koviniai kirviai ir kirvukai ⎯ patvirtina, kad pilyje buvo sukauptas didžiulis arsenalas ginklų, naudotas puolant aplinkines lietuvių pilis ir, visų pirma, priešais stovinčią gerai įtvirtintą ir puikiai ginamą Veliuonos pilį. Ordino planams nebuvo lemta išsipildyti, nes pilis per vienus metus buvo užimta ir sudeginta.

Dešiniajame Nemuno upės krante, Nemuno ir Gystaus upelio santakoje, išlikusios dvi kalvelės, žmonių vadinamos Pilaitėmis.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Veliuonos II piliakalnis, vad. Pilaitės 

Dešiniajame Nemuno upės krante, Nemuno ir Gystaus upelio santakoje, išlikusios dvi kalvelės, žmonių vadinamos Pilaitėmis. 

Veliuonos II piliakalnis, vad. Pilaitės


Žmogaus ūkiniams poreikiams jau nuo XVI amžiaus ant upelio atsirado pirmoji malūno užtvanka. Vėliau jų padaugėjo iki keturių, o šiuo metu yra dvi. Užtvankos nutraukė natūralius žuvų migracijos kelius, nuskurdino upelio fauną. Pagrindinis žuvitakio tikslas atkurti lašišinių žuvų išteklius Viešvilės upėje, atkuriant jų migracijos kelią į nerštavietes. Parkas prie žuvitakio miestelėnams ir svečiams tapo poilsio zona.



Žmogaus ūkiniams poreikiams jau nuo XVI amžiaus ant upelio atsirado pirmoji malūno užtvanka.

Jurbarkas | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Viešvilės žuvitakis 


Žmogaus ūkiniams poreikiams jau nuo XVI amžiaus ant upelio atsirado pirmoji malūno užtvanka.



Viešvilės žuvitakis

Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Jurbarko naujienų ir informacijos šaltinis. Čia rasite vietines naujienas, bendruomen...

Rajonai | Jurbarko rajonas

Šilalės rajonas

Šilalės miesto istorija


Šilalės turizmo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Šilalės turizmo informacijos šaltinis. Čia rasite turistinių maršrutų, pramogų, apgyvendinimo, būsimų renginių bei lankytinų vietų sąrašus. 



Šilalės krašto turizmo informacijos centras

Šilalės krašto muziejus pradėtas kurti 1962 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos  kraštotyros draugijos Šilalės skyrius., 1994 metais muziejus įgavo Šilalės krašto muziejaus statusą., 1998 m. muziejus tapo Šilalės rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos padaliniu., Nuo 2003 m. muziejus tapo Kultūros centro padaliniu.

Šilalės krašto muziejus pradėtas kurti 1962 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos kraštotyros draugijos Šilalės skyrius.

Šilalė | Lankytinos vietos | Muziejai | Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 

Šilalės krašto muziejus pradėtas kurti 1962 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos  kraštotyros draugijos Šilalės skyrius.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus


Vytautas Didysis, atvykęs antrą kartą į Žemaitiją jos krikštyti, liepė Kaltinėnuose pastatyti vieną pirmųjų bažnyčių šiame regione (viena iš septynių Vytauto Didžiojo pastatytų Žemaitijoje). Vėliau žemaičių vyskupui Motiejui užrašė 10 Kaltinėnų gyventojų kartu su jų žeme ir pavedė juos valdyti miestelio klebonui. Nuo to laiko parapija apie 400 metų buvo tiesiogiai pavaldi vyskupui. Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo parapija yra įsteigta 1416 m. Per šią ilgą, 600 metų parapijos gyvavimo laikotarpį, Kaltinėnuose stovėjo 5 bažnyčios, statytos 1416; 1613; 1732; 1826; 1886; Visos ankstesniosios, pagal istorinius duomenis, sudegė. Paskutinė bažnyčia Kaltinėnuose sudegė 1988 metais. Dabartinė bažnyčia yra šešta, atstatyta 1995 metais.

Bažnyčioje išskirtiniai akcentai: įspūdingo dydžio Kristaus statula (autorius Alfonsas Vaura). Virš Kristaus statulos didingas vitražas (autorius Vytautas Švarlys, 2013 m.). Nuostabaus grožio Kryžiaus kelio paveikslai – vitražai bažnyčios salėje (autorius Vytautas Švarlys). Bažnyčioje originalios Kryžiaus kelio stotys, skamba skaitmeniniai vargonai.



Vytautas Didysis, atvykęs antrą kartą į Žemaitiją jos krikštyti, liepė Kaltinėnuose pastatyti vieną pirmųjų bažnyčių šiame regione.

Šilalė | Lankytinos vietos | Architektūra | Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia 


Vytautas Didysis, atvykęs antrą kartą į Žemaitiją jos krikštyti, liepė Kaltinėnuose pastatyti vieną pirmųjų bažnyčių šiame regione.



Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia


Piliakalnis priskiriamas karų su kryžiuočiais laikotarpiui. Dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų liekanų (terasų) jis primena laiptuotą piramidę. Pietiniame kalvos šlaite yra gausus kultūrinis sluoksnis – rasta lipdytos keramikosgruoblėtu paviršiumi. Įžymus archeologas L. Kšivickis taip žavėjosi Bilionių piliakalniu, jog įvardijo jį vienu įdomiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio archeologijos paminklu.



Piliakalnis priskiriamas karų su kryžiuočiais laikotarpiui. Dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų jis primena laiptuotą piramidę.

Šilalė | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Bilionių piliakalnis 


Piliakalnis priskiriamas karų su kryžiuočiais laikotarpiui. Dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų jis primena laiptuotą piramidę. 



Bilionių piliakalnis

Muziejų tūkstantmečio ąžuolo  kamiene  įrengė rašytojas, istorikas Dionizas Poška (1765–1830).  Apylinkėse augo daug ąžuolų. Vieną jų, jau džiūstantį,  1812 m. rašytojas Dionizas Poška valstiečiams liepė nukirsti – tai buvo bene 1000 metų ąžuolas (12,5 m apimties). Vyrai darbavosi visą dieną. Po to medis supjaustytas į tris dalis. Storiausios nuopjovos vidų, kad būtų lengviau tempti, išskaptavo ir nuritino D. Poškos dvarelio link. Atsiritinęs į savo kiemą, rašytojas įsirengė altaną. Uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs langus, įstatęs duris jis ąžuolo kamiene įsirengė kambarėlį, kurį pavadino Baubliu. Antrąją kamieno atpjovą D. Poška dovanojęs vyskupui  Giedraičiui, tačiau tolimesnis šitos altanos likimas nežinomas. Iš trečiosios dalies išpjovė dvi trijų colių storio lentas, kurių vieną pasiūlęs Vilniaus universitetui, o jei šis atsisakytų, tai atiduotų Kražių gimnazijai. Iš kitos manęs pasidirbti stalą. Žmonės ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo
giliose drevėse baubte baubdavo., Pats rašytojas Baublio vardą siejo su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubilu.
Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia parašė savo kūrinį “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”, sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Rašytojas įkūrė pirmąjį lietuvių kraštotyros muziejų.  Vėliau šalia didžiojo Baublio, ant Pelos  upelio kranto vingio pastatytas dar vienas baublys,  mažesnis jo „brolis“. Apie  šį baublį  žmonės pasakoja įvairiai: vieni sako jį buvus atpjautą nuo to paties kamieno, kaip ir pirmasis, kiti – kad nuo kito ąžuolo, augusio iš to paties kelmo., D. Poškai mirus, surinktos senienos paties jo valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų
dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. XIX a. pab. – XX a. pr. D. Poškos Baubliams
pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentutėmis, padėti cementiniai pamatai. 1930 m.
visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniai lankais. 1947 m. Baublių muziejus buvo atkurtas. 1949 m. – 1962 m. Bijotuose veikė D. Poškos memorialinis muziejus. Pirmą kartą Baubliai konservuoti 1956 m. 1971 m. Baubliai buvo uždengti stikliniais gaubtais. 2011 m. įgyvendinus VŠĮ Lietuvos verslo paramos agentūros adminstruotą projektą „Bijotų dvaro sodybos – Baublių komplekso pritaikymas turizmui“ Baubliai buvo restauruoti., Kiekvieną pavasarį prie D. Poškos Baublių vyksta Tarptautinis poezijos festivalis
„Poezijos pavasaris“ bei teikiama 2009-aisiais įsteigta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos premija.

Muziejų tūkstantmečio ąžuolo kamiene įrengė rašytojas, istorikas Dionizas Poška (1765–1830).

Šilalė | Lankytinos vietos | Muziejai | D. Poškos Baublių muziejus 

Muziejų tūkstantmečio ąžuolo  kamiene  įrengė rašytojas, istorikas Dionizas Poška (1765–1830).  

D. Poškos Baublių muziejus


Šalia istorinio ąžuolo J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės g. sankryžoje stovi modernių formų paminklas "Laisvės šauklys", skirtas 1990 m. Kovo 11-ajai atminti. Skulptorius Kazimieras Kisielius. Idėja pastatyti "Laisvės šauklį" gimė 1990 metais, tuoj po Kovo 11-osios. Nepriklausomybės atkūrimo datai įamžinti prireikė visų aštuonerių metų, kol šis gražus sumanymas virto tikrove. Paminklo pamatai, po kuriais paliktas "Testamentas ainiams", pašventinti 1993 m., o pats "Laisvės šauklys" – 1998-aisiais.

1993 metų liepos 17-ąją Šilalėje buvo minimas pirmosios bažnyčios pastatymo 460-ies metų jubiliejus. Svečiai ir šilališkiai, susirinkę prie Nepriklausomybės ąžuolo, dalyvavo iškilmėse, kai buvo pašventintas būsimo Laisvės paminklo pamatinis akmuo. Miesto valdymo skyriaus vedėjas Algimantas Špečkauskas perskaitė Testamentą ainiams. Šis dokumentas, patvirtintas šilališkių parašais, buvo įdėtas į paminklo "Laisvės šauklys" pamatus.



J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės g. sankryžoje stovi modernių formų paminklas "Laisvės šauklys", skirtas 1990 m. Kovo 11-ajai atminti.

Šilalė | Lankytinos vietos | Istoriniai paminklai | Skulptūra "Laisvės šauklys" Kovo-11-ąjai atmi...


J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės g. sankryžoje stovi modernių formų paminklas "Laisvės šauklys", skirtas 1990 m. Kovo 11-ajai atminti. 



Skulptūra "Laisvės šauklys" Kovo-11-ąjai atminti


Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių, likusi senvagė.

Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 ir 1315 du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę. Tokią tikimybę padidina faktas, kad bajorams Pūtviams priklausiusio dvaro žemės, 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriaus duomenimis, siekė Vaičius, kitapus Akmenos esantį kaimą. Tačiau ir pačiame Pūtvės kaime būta piliakalnio.1307 m., per pirmąjį žinomą užpuolimą, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, Ragainės komtūro vedami priešai "slapta įsibrovė į papilį ir pavertė jį pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami visus, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį". Tų pačių metų rudenį, tas pats "komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą kartą sudegino tą papilį". Tačiau pačią pilį kryžiuočiai užėmė ir iš pamatų sunaikino tik po kelerių metų, kai jos vartus priešams atkėlė vietos didžiūnas išdavikas Spudas, už tai su šeima jis gavo krikšto malonę. Tvirtovė, matyt, buvo greitai atstatyta, nes 1328 m. vėl "Ragainės broliai su 80 vyrų puolė papilį ir stojo į kovą su Pūtvės pilėnais". Vėlesniuose šaltiniuose Pūtvės pilis nebeminima.



Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis.

Šilalė | Lankytinos vietos | Gamtos paminklai | Indijos piliakalnis 


Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. 


Indijos piliakalnis


Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - neogotikinis šedevras pradėtas statyti 1896 m. Bažnyčios statyba daugiausiai rūpinosi nuo 1894 m. čia klebonavęs Juozapas Čerkeliauskas (1857-1926).

Bažnyčia yra išskirtinė visoje Lietuvoje. Pirmiausiai dėl savo vardo, mat toks titulas jai suteiktas vienintelei šalyje. Tokį pat vardą turi ir viena iš trijų seniausių krikščioniškų bažnyčių pasaulyje – Švč. Mergelės Marijos Snieginės bazilika Romoje. Antras išskirtinumas – jos viduje prieš 90 metų įrengti du ąžuoliniai altoriai – vieninteliai tokie Lietuvoje. Trečia – šioje Dievo šventovėje rugpjūčio mėnesį vykstančių Snieginės atlaidų metu iškrenta sniegas (balti popierėliai), primindamas legendą apie iškritusį sniegą ir toje vietoje pastatytą minėtą baziliką Romoje.



Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - neogotikinis šedevras pradėtas statyti 1896 m.

Šilalė | Lankytinos vietos | Architektūra | Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia 


Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - neogotikinis šedevras pradėtas statyti 1896 m. 



Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia

Šilalės turizmo informacijos centras - Jūsų pagrindinis Šilalės turizmo informacijos šaltinis. Čia rasite turistinių maršrutų, pramogų, apgyvendinimo, b...

Rajonai | Šilalės rajonas

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly, Ką jaučia ambicinga moteris, amžiams likusi savo vyro – genijaus – šešėlyje?, Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Sofija“, kuris drąsiu žvilgsniu sužadins tai, kas (ne)tikėta, o gal ir neretai nutylima. Nauja programa bus pristatoma kovo 5-6 d. Vilniaus senajame teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. M. K. Čiurlionio metai kupini dėmesio ryškiausiems jo nuopelnams bei įspūdingai menininko biografijai, kas spektaklio kūrėjus įkvėpė priešingam sumanymui – itin jautriai ir atvirai (iš)pažinčiai su jo didžiąja mūza Sofija Kymantaite – Čiurlioniene., „Laikas atsigręžti į žmogų, kuris geriausiai suprato, giliausiai išjautė M.K. Čiurlionio genialumą esamuoju laiku. Žmogų, kuris, mūsų nuomone, nepelnytai liko savo vyro šešėlyje, nepelnytai primirštas indėlis. Sofija – gyvenimo vingiuose atsilaikiusi, daugybę vaidmenų savyje sutalpinusi moteris. Jos meilė, kova, pasiryžimas ir atsidavimas tiesiog įkvepia. Tyrinėjant biografiją supratau, kad jai labai daug teko patirti, tos patirtys skatins reflektuoti ir žiūrovus, sukels provokuojančius klausimus“, – apie gimusią idėją sako režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė. Naujas spektaklis paveikia judesio ir simbolių kalba išryškins S. Kymantaitės – Čiurlionienės daugialypę asmenybę, ypač mažiau atskleistas puses, intymiausius lūžius bei virsmus. Ką reiškia gyventi su genijumi? Kaip išgyventi mylimo žmogaus psichinę ligą? Kokia prasmė kovoti ir saugoti kiekvieną vyro atsiminimą? Kiek meilė pajėgi atlaikyti skurdą, nepripažinimą? Kiek vaidmenų telpa vienoje moteryje?, „Čiurlionis – vienas labiausiai intriguojančių lietuvių menininkų, kurio gyvenimas, kūryba ir mintys leidžia ne tik gilintis į savitą meno filosofiją apie amžiną kūrinio nebaigtumą, klausti, kur yra riba tarp genialios kūrybos ir beprotybės, bei jaudintis dėl nepripažinimo ar skurdo. Šalia to galime žavėtis nepaprasta meilės istorija su tvirta išskirtine moterimi – Sofija Kymantaite. Aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenininkė, rašytoja, viena pirmųjų literatūros ir teatro kritikų. Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė – genijaus mokytoja, mūza, mylimoji, žmona, slaugė, vaiko motina, pagrindinė Čiurlionio kūrybos saugotoja ir skleidėja. Sofija po mylimo vyro mirties liko našle visam likusiam gyvenimui, netektį pavertė gyvenimo varikliu, iki pat pabaigos sekė paskui meilę. Tai, kad šiandien mes galime gilintis į Čiurlionio kūrybą, yra tik dėl atkaklaus ir nuoseklaus Sofijos atsidavimo. Čiurlionis tarsi uraganas sujaukė jos gyvenimą, bet kartu savo ankstyva mirtimi padiktavo jam aiškią kryptį“, – pasakoja kūrėjai., Sofija, jau būdama 21 metų, užsiėmė politine veikla, aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų sąjūdžio veikloje. Pirmoji skautų vadė ir vienintelė moteris – Lietuvos atstovė Tautų sąjungoje. Prisidėjo prie lietuvių kalbos vystymosi, šios kalbos išmokė Čiurlionį. Už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu, 1999 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Įdomu tai, kad ji visuomet pirmiau rašydavo vyro ir tik po to mergautinę pavardę: S. Čiurlionienė – Kymantaitė., Siužetinėje linijoje plėtojama dar viena aktuali tema: perdegimas nuo įtampos, nepakankamo pripažinimo, toks didelis spaudimo įrodyti savo vertę jausmas, kad nebeatlaikoma psichologiškai. Vis daugiau žmonių, sveikatos specialistų iškelia opias psichologines ir psichikos sutrikimo problemas, ypač šių dienų kontekste, jaučiant vis didesnį nerimą, stresą, nesaugumo jausmą, dažnai susiduriant su depresija, komplikuotu darbo-asmeninio gyvenimo balansu, perfekcionizmu, nustatytomis socialinėmis normomis, saviraiškos ir savivertės dilemomis. Kaip žinia, paskutiniais gyvenimo metais Čiurlionis susidūrė su nerviniu išsekimu, buvo gydomas Pustelniko sanatorijoje netoli Varšuvos. Tikėtina, kad tai buvo sunki depresijos forma arba šizofrenija, nors tiksli diagnozė iki šiol lieka diskusijų objektu. Ši liga nutraukė jo kūrybą būtent tada, kai jis buvo arti savo brandžiausių darbų. Jo mylimoji Sofija pasakojo, kad Čiurlionis dažnai naktimis tapydavo ar rašydavo muziką, tarsi patekęs į kūrybinę ekstazę – kartais be poilsio dirbdavo kelias dienas iš eilės. Tai dar labiau alino jo sveikatą., Šokio spektaklis išskirtinai remsis M.K. Čiurlionio muzikiniu ir dailės palikimu. Čiurlionio darbams būdinga unikali sintezė tarp muzikos ir vaizduojamojo meno, gili simbolika, dvasiniai ir gamtos motyvai. Svarbūs ir biografiniai faktai, per kuriuos atsiskleis pagrindiniai mūsų spektaklio veikėjai. Čiurlionio biografija pasakoja apie genialų žmogų, kuris jungė muziką, tapybą, literatūrą ir filosofiją. Kviečiama Čiurlionį pažinti ne tik kaip didį kūrėją, bet ir kaip žmogų – žemišką, mums rezonuojančią asmenybę, su visais dramatiškais gyvenimo faktais, išgyventais vidiniais sunkumais, su kuriamu santykiu į aplinką, žmones, dialogu su kūryba. Paraleliai atsivers ir moteriškumo linija – ryški Sofijos asmenybė ir nuopelnai, jos gyvenimo istorija bei santykis su mylimuoju. Pasak režisierės A. Krasauskaitės, čia išryškės jautriai gilus santykis su Lietuva, vyro ir moters meilė, konfliktai ar net pasireiškusi šizofrenija., Choreografijoje dominuos klasikinis, neoklasikinis ir šiuolaikinis šokiai, dinamiškas masines scenas keis duetai bei solo kompozicijos. Šiuolaikinė choreografija, persipynusi su etno motyvais, papildyta lietuvių liaudies papročiais sustiprins kuriamus įvaizdžius. Scenografijoje įkvėpimo bus semiamasi iš M.K.Čiurlionio tapybos. Spektaklyje skambės šiuolaikiškai aranžuota M.K. Čiurlionio muzika, atpažįstamiausių kūrinių motyvai. Bus naudojama kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio muzika., Režisierė ir choreografė A. Krasauskaitė – Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė, kurianti įvairiuose Lietuvos teatruose, sukūrusi choreografiją tokiems ansamblio „Lietuva“ projektams kaip muzikinė drama „Emilija“, koliažinė opera „Mažvydas“, muzikinė drama „Sakmė apie dovanotą širdį“ ar šokio spektaklis „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ pagal Jievaro Jasinskio muziką. Kūrėją naujam projektui taip pat inspiravo šokio spektakliai – rašytojos Žemaitės metams skirta „Žemaitė N.18(0)” ir „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą., Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija., KŪRYBINĖ KOMANDA:, Režisierė ir choreografė: Aušra Krasauskaitė, Dramaturgė: Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, Muzikinės dalies aranžuotojas ir kompozitorius: Martynas Bialobžeskis, Scenografas: Modestas Jančiulis, Kostiumų dailininkė: Elvita Brazdylytė , Šviesų dailininkas: Pijus Vasiliauskas, Solistai:, Sofija: Paulina Čistovaitė / Goda Mikuckytė, Čiurlionis: Robertas Vinik / Marius Pinigis , Atlikėjai:, Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokio trupė, Bilieto kaina nuo 19,20 Eur, Bilietus platina , www.bilietai.lt,  ir , www.ticketmarket.lt

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly

Ką jaučia ambicinga moteris, amžiams likusi savo vyro – genijaus – šešėlyje?

Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Sofija“, kuris drąsiu žvilgsniu sužadins tai, kas (ne)tikėta, o gal ir neretai nutylima. Nauja programa bus pristatoma kovo 5-6 d. Vilniaus senajame teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. M. K. Čiurlionio metai kupini dėmesio ryškiausiems jo nuopelnams bei įspūdingai menininko biografijai, kas spektaklio kūrėjus įkvėpė priešingam sumanymui – itin jautriai ir atvirai (iš)pažinčiai su jo didžiąja mūza Sofija Kymantaite – Čiurlioniene.

„Laikas atsigręžti į žmogų, kuris geriausiai suprato, giliausiai išjautė M.K. Čiurlionio genialumą esamuoju laiku. Žmogų, kuris, mūsų nuomone, nepelnytai liko savo vyro šešėlyje, nepelnytai primirštas indėlis. Sofija – gyvenimo vingiuose atsilaikiusi, daugybę vaidmenų savyje sutalpinusi moteris. Jos meilė, kova, pasiryžimas ir atsidavimas tiesiog įkvepia. Tyrinėjant biografiją supratau, kad jai labai daug teko patirti, tos patirtys skatins reflektuoti ir žiūrovus, sukels provokuojančius klausimus“, – apie gimusią idėją sako režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė. Naujas spektaklis paveikia judesio ir simbolių kalba išryškins S. Kymantaitės – Čiurlionienės daugialypę asmenybę, ypač mažiau atskleistas puses, intymiausius lūžius bei virsmus. Ką reiškia gyventi su genijumi? Kaip išgyventi mylimo žmogaus psichinę ligą? Kokia prasmė kovoti ir saugoti kiekvieną vyro atsiminimą? Kiek meilė pajėgi atlaikyti skurdą, nepripažinimą? Kiek vaidmenų telpa vienoje moteryje?

„Čiurlionis – vienas labiausiai intriguojančių lietuvių menininkų, kurio gyvenimas, kūryba ir mintys leidžia ne tik gilintis į savitą meno filosofiją apie amžiną kūrinio nebaigtumą, klausti, kur yra riba tarp genialios kūrybos ir beprotybės, bei jaudintis dėl nepripažinimo ar skurdo. Šalia to galime žavėtis nepaprasta meilės istorija su tvirta išskirtine moterimi – Sofija Kymantaite. Aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenininkė, rašytoja, viena pirmųjų literatūros ir teatro kritikų. Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė – genijaus mokytoja, mūza, mylimoji, žmona, slaugė, vaiko motina, pagrindinė Čiurlionio kūrybos saugotoja ir skleidėja. Sofija po mylimo vyro mirties liko našle visam likusiam gyvenimui, netektį pavertė gyvenimo varikliu, iki pat pabaigos sekė paskui meilę. Tai, kad šiandien mes galime gilintis į Čiurlionio kūrybą, yra tik dėl atkaklaus ir nuoseklaus Sofijos atsidavimo. Čiurlionis tarsi uraganas sujaukė jos gyvenimą, bet kartu savo ankstyva mirtimi padiktavo jam aiškią kryptį“, – pasakoja kūrėjai.

Sofija, jau būdama 21 metų, užsiėmė politine veikla, aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų sąjūdžio veikloje. Pirmoji skautų vadė ir vienintelė moteris – Lietuvos atstovė Tautų sąjungoje. Prisidėjo prie lietuvių kalbos vystymosi, šios kalbos išmokė Čiurlionį. Už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu, 1999 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Įdomu tai, kad ji visuomet pirmiau rašydavo vyro ir tik po to mergautinę pavardę: S. Čiurlionienė – Kymantaitė.

Siužetinėje linijoje plėtojama dar viena aktuali tema: perdegimas nuo įtampos, nepakankamo pripažinimo, toks didelis spaudimo įrodyti savo vertę jausmas, kad nebeatlaikoma psichologiškai. Vis daugiau žmonių, sveikatos specialistų iškelia opias psichologines ir psichikos sutrikimo problemas, ypač šių dienų kontekste, jaučiant vis didesnį nerimą, stresą, nesaugumo jausmą, dažnai susiduriant su depresija, komplikuotu darbo-asmeninio gyvenimo balansu, perfekcionizmu, nustatytomis socialinėmis normomis, saviraiškos ir savivertės dilemomis. Kaip žinia, paskutiniais gyvenimo metais Čiurlionis susidūrė su nerviniu išsekimu, buvo gydomas Pustelniko sanatorijoje netoli Varšuvos. Tikėtina, kad tai buvo sunki depresijos forma arba šizofrenija, nors tiksli diagnozė iki šiol lieka diskusijų objektu. Ši liga nutraukė jo kūrybą būtent tada, kai jis buvo arti savo brandžiausių darbų. Jo mylimoji Sofija pasakojo, kad Čiurlionis dažnai naktimis tapydavo ar rašydavo muziką, tarsi patekęs į kūrybinę ekstazę – kartais be poilsio dirbdavo kelias dienas iš eilės. Tai dar labiau alino jo sveikatą.

Šokio spektaklis išskirtinai remsis M.K. Čiurlionio muzikiniu ir dailės palikimu. Čiurlionio darbams būdinga unikali sintezė tarp muzikos ir vaizduojamojo meno, gili simbolika, dvasiniai ir gamtos motyvai. Svarbūs ir biografiniai faktai, per kuriuos atsiskleis pagrindiniai mūsų spektaklio veikėjai. Čiurlionio biografija pasakoja apie genialų žmogų, kuris jungė muziką, tapybą, literatūrą ir filosofiją. Kviečiama Čiurlionį pažinti ne tik kaip didį kūrėją, bet ir kaip žmogų – žemišką, mums rezonuojančią asmenybę, su visais dramatiškais gyvenimo faktais, išgyventais vidiniais sunkumais, su kuriamu santykiu į aplinką, žmones, dialogu su kūryba. Paraleliai atsivers ir moteriškumo linija – ryški Sofijos asmenybė ir nuopelnai, jos gyvenimo istorija bei santykis su mylimuoju. Pasak režisierės A. Krasauskaitės, čia išryškės jautriai gilus santykis su Lietuva, vyro ir moters meilė, konfliktai ar net pasireiškusi šizofrenija.

Choreografijoje dominuos klasikinis, neoklasikinis ir šiuolaikinis šokiai, dinamiškas masines scenas keis duetai bei solo kompozicijos. Šiuolaikinė choreografija, persipynusi su etno motyvais, papildyta lietuvių liaudies papročiais sustiprins kuriamus įvaizdžius. Scenografijoje įkvėpimo bus semiamasi iš M.K.Čiurlionio tapybos. Spektaklyje skambės šiuolaikiškai aranžuota M.K. Čiurlionio muzika, atpažįstamiausių kūrinių motyvai. Bus naudojama kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio muzika.

Režisierė ir choreografė A. Krasauskaitė – Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė, kurianti įvairiuose Lietuvos teatruose, sukūrusi choreografiją tokiems ansamblio „Lietuva“ projektams kaip muzikinė drama „Emilija“, koliažinė opera „Mažvydas“, muzikinė drama „Sakmė apie dovanotą širdį“ ar šokio spektaklis „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ pagal Jievaro Jasinskio muziką. Kūrėją naujam projektui taip pat inspiravo šokio spektakliai – rašytojos Žemaitės metams skirta „Žemaitė N.18(0)” ir „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą.

Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija.

Režisierė ir choreografė: Aušra Krasauskaitė

Dramaturgė: Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė

Muzikinės dalies aranžuotojas ir kompozitorius: Martynas Bialobžeskis

Kostiumų dailininkė: Elvita Brazdylytė 

Sofija: Paulina Čistovaitė / Goda Mikuckytė

Čiurlionis: Robertas Vinik / Marius Pinigis 

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokio trupė

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly, Ką jaučia ambicinga moteris, amžiams likusi savo vyro – genijaus – šešėlyje?, Ansamblis „Lietuva“ pristato...

Renginiai | Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly

Kovo 2 d. 18 val. Tauragės kultūros centre dokumentinis filmas ZITAI

Yra asmenybių, kurios savo buvimu sutelkia žmones kartu gaivinti ir puoselėti tautos atmintį ir tapatybę. Zita Kelmickaitė buvo viena tokių.

Filmas „Zitai“ – tai kelionė į 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai atgimstanti liaudies daina tapo tyliuoju ginklu ir svarbia kelio į Nepriklausomybę dalimi. Pasitelkiant niekur nematytą archyvinę medžiagą ir pačios Zitos Kelmickaitės balsą, filmas atskleidžia ne tik jos asmenybės fenomeną, bet ir visos kartos, puoselėjusios tautinę tapatybę, istoriją.

Kovo 2 d. 18 val. Tauragės kultūros centre dokumentinis filmas ZITAI, Yra asmenybių, kurios savo buvimu sutelkia žmones kartu gaivinti ir puoselėti taut...

Trys nuostabūs balsai – Vaida Genytė, Aistė Pilvelytė ir Paulius Bagdanavičius – pristato koncertinę programą „Tėvų dainos“.

Nostalgiška, šilta ir jausminga programa „Tėvų dainos“ kviečia klausytojus prisiminti gražiausius lietuviškos estrados kūrinius, kurie lydėjo ne vieną kartą. Trys ryškūs Lietuvos vokalistai – Vaida Genytė, Aistė Pilvelytė ir Paulius Bagdanavičius – scenoje susitinka, kad iš naujo prikelti dainas, kurias kažkada atliko tokie legendiniai atlikėjai kaip Stasys Povilaitis, Virgilijus Noreika, grupė „Hiperbolė“ ir daugelis kitų.

Koncerte skambės visiems pažįstami kūriniai: „Švieski man vėl“, „Žalioj stotelėj“, „Skinsiu raudoną rožę“, „Sudeginti tiltai“ ir daugelis kitų. Tai muzikinė kelionė po dainas, kurias dainavo mūsų tėvai, o šiandien – dainuojame ir mes!

Šis koncertas – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp jaunystės prisiminimų ir šių dienų jausmų. Klausytojai galės ne tik mėgautis aukščiausio lygio vokaliniais pasirodymais, bet ir iš naujo atrasti lietuviškos muzikos grožį.

„Tėvų dainos“ – muzika, kuri jungia kartas.

Bilietus galite įsigyti Jurbarko kultūros centro bilietų kasoje (darbo dienomis 16–18 val., tel. +370 698 70 372) ir www.ticketmarket.lt

„Tėvų dainos” koncertas, Kovo 4 d. 18:00 val., JURBARKO KULTŪROS CENTRE, Trys nuostabūs balsai – Vaida Genytė, Aistė Pilvelytė ir Paulius Bagdanavičius...

ŠILALĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS KULTŪROS CENTRO DRAMOS STUDIJA

„Duobė“ vaizduoja sovietmečio visuomeninio gyvenimo atmosferą, kalba apie visų mūsų tuometinę situaciją: istorinę ir kultūrinę okupacijos duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvavome, į kurią kiekvienas reagavo savaip ir kurią įveikti anaiptol ne visi turėjo vilčių. Poetiškai aprašytas Baltasis miestas primena valdžios žadėtą „šviesią ateitį“, traukiniai – džiaugsmingą statybą, kuri tą ateitį turėjo priartinti.

Be visos, politinės alegorijos čia slypi kažkas įdomesnio – universali metafora apie žmogaus egzistenciją, apie jo įsivėlimą į laikinąją būtį, apie jo niekada neišsipildančias viltis, be kurių gyventi vis dėlto neįmanoma.

Pjesės veiksmo vieta yra raktinis žodis ir talpiausias kūrinio simbolis. Juo užkoduotas platus reikšmių spektras nuo neigiamos konotacijos (nuopuolis, spąstai, kalėjimas, akligatvis, kapas) iki teigiamo atspalvio reikšmių (užuovėja, prieglobstis).

Pjesėje vaizduojama situacija – veikėjai sėdi duobėje, nieko nematydami už jos ribų, o su išore juos sieja garsai (nuspėjamas traukinių bildėjimas ir stoties pranešėjo balsas). Vienam iš veikėjų, pavyksta išsikabaroti iš duobės, pamatytas vaizdas jį pribloškia…

Žaliojo regiono renginiai

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly

Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly

2026-10-07

Mes visada pasiruošę nuotykiams – o jūs?

Pr	An	Tr	Kt	Pn	Št	Sk